07/04/2026
NAUJAS MOKĘSTIS NAUDOTAM AUTOMOBILIUI - NAŠTA PIRKĖJUI,PARDAVĖJUI IR NUOSTOLIS VALSTYBĖS BIUDŽETUI
Nuo 2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo naujas mokestis, taikomas naudotų automobilių importuotojams. Oficialiai jis pristatomas kaip dar viena priemonė stiprinti aplinkosaugą ir užtikrinti atsakingą transporto priemonių atliekų tvarkymą. Tačiau rinkos dalyviai vis garsiau kelia klausimą – ar ši sistema iš tiesų skirta viešajam interesui, ar ji sudaro išskirtines sąlygas siauram privačių struktūrų ratui.
Pagal naująją tvarką, reali galimybė administruoti šį mokestį ir su juo susijusias prievoles faktiškai suteikta tik dviem asociacijoms – GIA ir AGIA. Tokia situacija, anot kritikų, kuria ribotą konkurencinę aplinką, kurioje dominuoja vos keli rinkos dalyviai. Nors formaliai tai gali būti pateikiama kaip efektyvumo ar kontrolės užtikrinimas, praktikoje tai kelia abejonių dėl skaidrumo ir lygiateisiškumo.
Vienas akivaizdžiausių šio sprendimo padarinių – augančios naudotų automobilių kainos. Importuotojams tenkanti papildoma finansinė našta neišvengiamai perkeliama galutiniam vartotojui. Tai reiškia, kad gyventojams, ypač mažesnes pajamas gaunantiems, automobilio įsigijimas tampa dar mažiau prieinamas.
Didžiausią spaudimą jaučia smulkesni Lietuvos importuotojai. Jie susiduria ne tik su padidėjusiomis sąnaudomis, bet ir su administraciniais iššūkiais, kurie kyla dirbant su ribotu skaičiumi tarpininkaujančių asociacijų. Tuo tarpu didesni rinkos žaidėjai ar su minėtomis asociacijomis glaudžiau susijusios struktūros gali lengviau prisitaikyti prie naujų sąlygų, taip įgaudamos konkurencinį pranašumą.
Kritikai taip pat kalba apie galimą valstybės vaidmenį šioje sistemoje. Teigiama, kad reguliavimas, nors ir grindžiamas aplinkosaugos argumentais, faktiškai sukuria palankias sąlygas privačioms asociacijoms veikti beveik monopolinėmis sąlygomis. Tokia situacija kelia klausimų dėl viešojo intereso apsaugos ir valstybės neutralumo rinkoje.
Žinoma, negalima ignoruoti ir aplinkosauginių tikslų svarbos. Senų automobilių utilizavimas, taršos mažinimas ir atliekų perdirbimas yra būtini žingsniai siekiant tvarios ateities. Tačiau esminis klausimas išlieka – ar pasirinktas modelis yra teisingas ir proporcingas, ar jis nepagrįstai apsunkina vieną rinkos dalį ir nesukuria privilegijų kitai.
Ateityje daug kas priklausys nuo to, ar bus užtikrintas didesnis skaidrumas, aiškesnė atskaitomybė ir platesnės galimybės rinkos dalyviams veikti sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Priešingu atveju, didėjanti įtampa tarp verslo ir reguliuotojų gali tik augti, o galutinę kainą už tai, kaip dažniausiai, sumokės vartotojai.